Banketų ir furšetų organizavimas. Banketai 24.lt Susiekite su banketų organizatoriais Svetainės žemėlapis

Maisto istorija: Cukrus ir prieskoniai

Maisto istorija: Cukrus ir prieskoniai

2011/11/23 | Rekomenduojame, Patarimai šeimininkei Maisto istorija: Cukrus ir prieskoniai

Maistas turi istoriją. Kai mes gaminame ir valgome, galime pasinerti į tų maisto produktų praeities ištakas ir jų reikšmę, kas padėtų mums įvertinti, kokį ilgą ir vingiuotą kelią jie nuėjo iki šių dienų. Maistas yra materialioji kultūros dalis. Kulinarija neatsirado iš niekur. Kulinarija vystosi kaip materialiosios kultūros dalis žmonių, kurie turi aprūpinti maistu savo šeimą, meilės ir pastangų dėka.

Čia sužinosite kaip viskas tarpusavyje susiję, nuo špinatų kilmės iki limonado istorijos, kaip piratai įtakojo Viduržemio regiono maisto kultūrą ir kaip polenta nuo vargingųjų stalo Viduržemio regione atkeliavo ant prašmatniausių Niujorko restoranų stalų.

Šešioliktame amžiuje cukrus buvo laikomas prieskoniu ir jo kartais jau buvo vartojama per daug demonstruojant gerą gyvenimą tarp turtingųjų. Vargšams tai buvo sunkiai prieinama.

Viduramžių Italijoje cukrus buvo vartojamas taip kaip mes vartojame druską. Pavyzdžiui, įdaras ravioliams italų stiliuje buvo gaminamas taip: smulkinta kiauliena, kiaušiniai, sūris ir petražolės, o pateikiama su pakepintu kumpiu pabaigoje dar apibarstant cukrumi. Kitas saldus patiekalas buvo lyno ir ungurio paštetas su datulėmis, razinomis, kedro riešutais ir prieskoniais. Italų ravioli iki šių dienų vis dar galima rasti su cukrumi.

Valencija buvo dar vienas nepasotinamas cukraus vartotojas. 15-ame amžiuje ispanų cukraus pramonėje svarbų vaidmenį vaidino užsienio kompanijos, ypač genujiečių, o taip pat ir pietų Vokietijos bei Šveicarijos. Šio amžiaus pradžioje saldainių ir pyragaičių gamyboje medų pakeitė cukrus.

Tikriausiai labiausiai nepasotinami viduramžių cukraus vartotojai buvo arabai, kurie turėjo daugybę cukraus fabrikų visuose Vidurio Rytuose ir Sicilijoje. Iš 13-14 amžiaus Arabijos kronikų galima pamatyti milžiniškus laikomo ir didelėse puotose sunaudojamo cukraus kiekius. Iki šių dienų arabų saldumynai yra patys saldžiausi tarp Viduržemio regiono virtuvių. Na taip pat ir turkai mėgo valgyti saldžiai.

Tradiciškai buvo manoma, kad smilkalai ir mira, cinoberis ir cinamonas bei visi prieskoniai, kuriuos mes siejame su senaisiais laikais, į Viduržemio jūros regioną atkeliavo iš Rytų. Istorija pasakoja, kad “arabų prieskoniai ” į Viduržemio jūros regioną atkeliavo iš Hadramauto (senovės valstybė pietvakarinėje Arabijos pusiasalio dalyje) per Mekos prekybininkus. Į Arabiją prieskoniai atkeliavo iš Rytų šalių ar Rytų Afrikos prieš tęsdami savo kelionę šiauriau į galutinę savo stotelę Sirijoje ir Egipte, kur jie būdavo parduodami Europos prekybininkams. Sakoma, kad šie arabų prekybininkai užėmė geriausią padėtį, taigi jie laikė paslaptyje šių prieskonių kilmę taip galėdami apginti savo monopoliją nuo Viduržemio regiono pirkėjų.

Graikų ir romėnų pasaulis daugelį arabiškų prieskonių importuodavo. Septintajame amžiuje prekyba prieskoniais visai išnyko ir jos nebuvo dar penkis šimtus metų kol ji vėl atsigavo ir labai suklestėjo.

Viduramžių prekyba prieskoniais Viduržemio regione suklestėjo dėl trijų priežasčių. Pirmiausiai, vien duonos ir dar kartą duonos bei avižinės košės vartojimo monotonija virto į galingą norą suteikti maistui prieskonį tiesiogine prasme. Antra priežastis buvo ta, kad atsirado poreikis naujai buržua klasei kultūriškai pademonstruoti savo galią ir pranašumą, ką jie darė pirkdami prabangos prekes, pvz., prieskonius, naudojamus maistui, vaistus bei kremus. Trečia priežastis - nepasotinamas godumas auksui ir sidabrui tarp Viduržemio regiono prekybos partnerių Rytuose, Kinijoje ir Indijoje.

Pelnas iš prekybos pipirais buvo milžiniškas ir keletą kartų net buvo bandoma monopolizuoti rinką. Portugalai užėmė pagrindines tokių bandymų pozicijas. Tačiau galiausiai portugalų pastangos užgrobiant prieskonių prekybą buvo nesėkmingos. Stambiausios rinkos Levante (kraštas, esantis piečiau Tauro kalnų) buvo Sirijoje.

Ši Levanto prekyba perėjo daug pakopų ir visa prekybinė sistema iš esmės buvo gana nepatikima. Įsivaizduokite, kokius rizikingus žygius nueidavo pipirų grūdelių ar gvazdikėlių maišas. Tarkim, galutinis jo tikslas parduotuvėlė Niurnberge, bet pirmiausia jis turėjo pereiti Alpes, būti perkrautas iš Venecijos ar Pizos į Alepą, neminint jau visų sustojimų karavano kelyje iš tolimųjų ir egzotiškų Molukų salų, kur jie buvo užauginti.

Palikite savo komentarą, nuomonę ar pastebėjimus

Jūsų vardas*

Jūsų el.pašto adresas*

Komentaro pavadinimas*

Komentaro tekstas*

This is a captcha-picture. It is used to prevent mass-access by robots. (see: www.captcha.net)

Straipsnių kategorijos


Straipsnių archyvas


Lankytojų nuomonė

© 2011-2017 Banketų organizavimas - banketai 24.lt. Visos teisės saugomos